Kas yra po aknės likusios dėmės (použdegiminė hiperpigmentacija arba sutrumpintai – PUH)?
PUH – tai odos hiperpigmentacijos tipas, kurį lemia tai, kaip vyksta odos regeneracija po uždegimo. Ji gali atsirasti ant veido ir kūno, ypač UV spindulių veikiamose vietose, ir atrodo kaip plokščios pakitusios spalvos dėmės. Šios dėmės gali būti rožinės ar raudonos, rudos ar juodos spalvos, priklausomai nuo odos tono ir spalvos pakitimo gylio. Pagrindinė jų priežastis yra padidėjusi melanino gamyba. Melaninas – tai pigmentas, nuo kurio priklauso asmens odos spalva ir kurį stimuliuoja uždegiminiai veiksniai. Odos trūkumai skatina melanocitus (melaniną gaminančias ląsteles) išskirti pernelyg daug melanosomų (pigmento granulių). Didelis kiekis pigmento granulių tamsina ir keičia prieš tai paveiktos vietos spalvą. Dėmelėms išblukus, gali likti pakitusios spalvos dėmės, kurias vadiname po aknės likusiomis dėmėmis.
Be to, saulės spinduliai gali pasunkinti PUH simptomus, patamsinti paveiktas sritis. Ilgainiui didžioji dalis su akne siejamos PUH pranyksta, tačiau gali praeiti keleri metai ar net dešimtmetis, kol ji išnyks visiškai*.
* Abad-Casintahan, F. et al., „Frequency and Characteristics of Acne-Related Post-Inflammatory Hyperpigmentation“. J Dermatol. 2016; 43:826–828.
Kam atsiranda po aknės likusių dėmių?
Použdegiminė hiperpigmentacija dažnai pasireiškia daugeliui, kuriuos vargina aknė, nes pagrindinė aknės priežastis yra uždegimas. Išnykus odos trūkumams, aknės paliktos dėmės gali erzinti ir kelti emocinę įtampą dar labiau nei pati aknė. Į šią būklę vienodai linkę tiek vyrai, tiek moterys. Použdegiminė hiperpigmentacija pasireiškia visų tipų odai, tačiau dažniau pastebima tarp tamsesnio odos atspalvio žmonių – ja skundžiasi daugiau nei 65 % Amerikos juodaodžių, 53 % lotynoamerikiečių, 47 % azijiečių ir 25 % baltaodžių*. Tai reiškia, kad reikia veiksmingų ir odos toleruojamų priežiūros priemonių, kurios padėtų įveikti odos trūkumus ir použdegiminę hiperpigmentaciją viso pasaulio žmonėms.
* Kaufman et al., Am J Clin Dermatol. 2018; 19:489–503, Perkins et al., JEADV. 2011; 25(9):1054–1060.